Spurgaitė E. Žaliapūkė. Vilnius: Vaga, 1981.
Šį knygaraštį
pradedu nuo knygos, kurią skaitant ir atėjo mintis rašyti tinklaraštį apie knygas vaikams. Tai Elenos Spurgaitės pasakų rinkinys „Žaliapūkė“.
E. Spurgaitės
„Žaliapūkę“ vaikystėje buvau parsinešusi iš Kauno „Drobės“ fabriko bibliotekos,
kurioje lankydavomės su močiute. Ją man taip pat kažkas skaitė balsu – mama,
močiutė arba senelis, nes pati dar tikrai nemokėjau, buvau nepilnų penkerių.
Knyga man paliko tokį stiprų įspūdį, kad po 30-ies metų pamačiusi ją senų knygų
knygyne nedvejodama nusipirkau. Nors mano klausytojų auditorija vyriška,
„Žaliapūkę“ pradėjau nedvejodama.
Knygoje yra
penkios literatūrinės pasakos - „Žaliapūkė“, „Kiaunės dvaro nebėra“, „Jūreivis
Baltrukas“, „Ligonėliai“ ir „Lapkus serga“. Visų pasakų veikėjai yra ne tik žmonės,
bet ir lėlės, gyvūnai, atgiję sienų piešiniai. Personažai gana aiškiai
suskirstyti į geruosius ir bloguosius, netgi ne visi blogieji pasimoko iš savo
klaidų, tačiau skaitytojui vis tiek lieka aišku, kad gėris nugalėjo.
Skaitant dabar
man pačiai ir vaikams įdomiausia buvo pasaka apie jūreivį Baltruką. Nors visos
pasakos veikėjai gyvūnai, veiksmas vyksta tikroje aplinkoje – Aukštaitijos nacionaliniame
parke. Tekste gausu Lietuvos gyvūnų ir augalų pavadinimų, su kuriais tikrai ne
kasdien susiduriame ir ne kiekvieną pažįstame. Taigi skaitant šią pasaką
pravartu šalia turėti Aukštaitijos nacionalinio parko žemėlapį ar kokį nors
išmanųjį renginį, kad galėtumėte kartu su vaikais sekti šauniųjų kiškelio ir
ančiuko vandens kelią ir pamatyti jų sutiktus gyvūnus, matytus augalus. Na, ir
perskaitę šią pasaką jau galite planuotis vasaros atostogas nuostabiame
Lietuvos ežerų krašte.
Dar apie
„Žaliapūkę“ galima pasiskaityti:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą