2020 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Aldona Liobytė. Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį

Liobytė A. Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. Vilnius: A. Paknio leidykla, 2019. 



Pirmą kartą Aldonos Liobytės "Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį" išleista dar 1970 metais. Naujausias leidimas išėjo 2019 metais. Jį ir įsigijome.



Pasakas balsu skaičiau savo kelių mėnesių dukrai. Skaitant džiugino sodri autorės kalba, pasakų formulių kartojimas, atpažįstamos pasaulio ir lietuvių pasakų siužetinės linijos ir veikėjai. Vis dėlto A. Liobytės pasakos literatūrinės, taigi nebuvo nuspėjamos.
Pasakose minimos meninėmis priemonėmis užmaskuotos, o kartais ir tiesiai pasakomos, socialinės problemos - alkoholizmas, smurtas šeimoje, neįgaliųjų atstūmimas, senų žmonių vienišumas ir nereikalingumas.
Į pasakas dėmesį turėtų atkreipti mokytojai ir moksleiviai, ieškantys medžiagos spektakliams: kai kurias jų labai nedidelėmis pastangomis galima paversti pasirodymais scenoje (pvz., Sniego mergelė, Ežerinis).

Atskirą dėmesį būtina skirti šios knygos iliustratorei Birutei Žilytei. Tikrasis menininkės vardas - Janina Grasilda Žilytė, Birutė Žilytė - jos meninis pseudonimas.



B. Žilytė iliustravo ne vieną vaikų literatūros kūrinį. Tai K. Jakubėno "Abėcėlė", A. Liobytės "Pabėgusi dainelė", latvių poeto J. Rainio poezijos knyga vaikams "Aukso sietelis", K. Kubilinsko "Stovi pasakų namelis", S. Nėries "Eglė žalčių karalienė".
Noriu akcentuoti, kad augdama neturėjau nė vienos B. Žilytės iliustruotos knygos, bet vis tiek buvau pažįstama su jos braižu, iliustracijomis. Tokią įtaigą turi geros iliustracijos - jos pasiekia net knygos neturintį skaitytoją.

Nuorodos:
https://vilniausgalerija.lt/aldonos-liobutes-pasaka/
http://www.mmcentras.lt/autoriai/birute-zilyte/568
https://www.vle.lt/Straipsnis/Birute-Zilyte-111154

2016 m. kovo 23 d., trečiadienis

Anne – Cath. Vestly. Aštuoni vaikai ir senelė miške (2)

Anne – Cath. Vestly. Aštuoni vaikai ir senelė miške. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2004.


Aštuoni vaikai ir senelė miške“ yra antroji Anne – Cath. Vestly knyga apie didelę ir draugišką norvegų šeimą. Visas serijos knygas galima skaityti ir atskirai po vieną, bet įdomiausia – iš eilės vieną po kitos.
Per praėjusias Kalėdas šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – tėtis veždamas siuntinį miške rado nuostabų namelį, kuriame gyveno du senukai. Senukai svajojo apie patogią senatvę miesto bute, tad tėtė pasiūlė planą – senoji pora apsigyveno vieno kambario bute, o gausioji šeima persikraustė į namelį miške. Visiems reikia priprasti prie pasikeitusio gyvenimo – vaikai pradeda lankyti naują mokyklą, senelė nebegrįžta į senelių namus ir apsigyvena kartu su dukters šeima. Gyvenimas teka lėta ramia vaga, tačiau pasiūlo ir naujų nuotykių, staigmenų ir netgi gyventojų.

Apie Anne – Cath. Vestly galite paskaityti:

2016 m. kovo 22 d., antradienis

Anne – Cath. Vestly. Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis (1)

Anne – Cath. Vestly. Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis
Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003. Iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius.



Anne – Cath. Vestly knyga „Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis“ taip pat mane atsekė iš vaikystės. Ją mudviem su broliu skaitė mama. Neberadusi senojo leidimo nei mamos, nei savo namuose, nusprendžiau įsigyti naują ir atradau, kad leidykla „Pasviręs pasaulis“ yra išleidusi net septynias Anne – Cath. Vestly knygas apie gausiąją šeimą. Tai:

1.       Aštuoni vaikai, tėtė, mama ir sunkvežimis
2.       Aštuoni vaikai ir senelė miške
3.       Mortenas, senelė ir Martė
4.       Aštuoni vaikai, senelė ir Žalmargė
5.       Senelės pasivaikščiojimas
6.       Aštuoni vaikai ir senelė keliauja po Daniją
7.       Mortenas, senelė ir Viesulas



Nusipirkti visas septynias Anne – Cath. Vestly knygas gana sudėtinga, pati jas nusipirkau iš kelių elektroninių naujų ir senų knygų knygynų tik per kelerius metus. 

Taigi susipažinkime su norvegų šeima – tėte, mama ir aštuoniais jų vaikais: Marena, Martinu, Marte, Madsu, Mona, Mile, Mina ir Mortenu, pačiu mažiausiu. Šeima gyvena neįvardintame Norvegijos mieste vieno kambario bute. Tėtė turi sunkvežimį ir vežiodamas įvairius krovinius išlaiko šeimą, mama yra namų šeimininkė, keturi didieji vaikai jau lanko mokyklą, o mažieji dienas leidžia su mama namuose.

Anne – Cath. Vestly kuria nuostabų idilišką vaikystės pasaulį, ne veltui ji lyginama su pasaulinio garso rašytojomis švede Astrida Lindgren ar suome Tove Jansson. Mano akimis šios trys rašytojos lygiavertės. Jų kuriamas pasaulis gal kiek naivus, nušviestas gražiausių vaikystės spalvų. 

Anne – Cath. Vestly nuoširdžiai kuria gausios šeimos kasdienybę, moko skaitytoją džiaugtis paprastais dalykais. Aštuoni vaikai tikrai nėra mažai net anų laikų aprašomoje Norvegijoje (pvz., Madso klasės draugas turi tik seserį). Ir vaikų personažus autorė atskleidžia tikroviškai: jie kartais bliauna, pridaro eibių ir vaikiškų išdaigų. Ilgainiui susipažįstame su daugiau veikėjų – Henriku, senele, kaimyne Hulda, Madso klasės draugu Ole Aleksandru ir taksų veislės šuneliu Suodžiumi.

Anne – Cath. Vestly knyga spinduliuoja gerumą – net sutikę neigiamą personažą vaikai sugeba su juo susidraugauti, paaiškėja, kad jis geras žmogus. Smagiausia šias istorijas skaityti vakarais su visa šeima - jos patiks tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.


Pirmosios knygos gale yra vertėjo Leono Petravičiaus straipsnis „Garsioji norvegų rašytoja“. Taip pat apie A. C. Vestly skaitykite:


2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Elena Spurgaitė. Žaliapūkė

Spurgaitė E. Žaliapūkė. Vilnius: Vaga, 1981.

Šį knygaraštį pradedu nuo knygos, kurią skaitant ir atėjo mintis rašyti tinklaraštį apie knygas vaikams. Tai Elenos Spurgaitės pasakų rinkinys „Žaliapūkė“.



E. Spurgaitės „Žaliapūkę“ vaikystėje buvau parsinešusi iš Kauno „Drobės“ fabriko bibliotekos, kurioje lankydavomės su močiute. Ją man taip pat kažkas skaitė balsu – mama, močiutė arba senelis, nes pati dar tikrai nemokėjau, buvau nepilnų penkerių. Knyga man paliko tokį stiprų įspūdį, kad po 30-ies metų pamačiusi ją senų knygų knygyne nedvejodama nusipirkau. Nors mano klausytojų auditorija vyriška, „Žaliapūkę“ pradėjau nedvejodama.

Knygoje yra penkios literatūrinės pasakos - „Žaliapūkė“, „Kiaunės dvaro nebėra“, „Jūreivis Baltrukas“, „Ligonėliai“ ir „Lapkus serga“. Visų pasakų veikėjai yra ne tik žmonės, bet ir lėlės, gyvūnai, atgiję sienų piešiniai. Personažai gana aiškiai suskirstyti į geruosius ir bloguosius, netgi ne visi blogieji pasimoko iš savo klaidų, tačiau skaitytojui vis tiek lieka aišku, kad gėris nugalėjo.

Skaitant dabar man pačiai ir vaikams įdomiausia buvo pasaka apie jūreivį Baltruką. Nors visos pasakos veikėjai gyvūnai, veiksmas vyksta tikroje aplinkoje – Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tekste gausu Lietuvos gyvūnų ir augalų pavadinimų, su kuriais tikrai ne kasdien susiduriame ir ne kiekvieną pažįstame. Taigi skaitant šią pasaką pravartu šalia turėti Aukštaitijos nacionalinio parko žemėlapį ar kokį nors išmanųjį renginį, kad galėtumėte kartu su vaikais sekti šauniųjų kiškelio ir ančiuko vandens kelią ir pamatyti jų sutiktus gyvūnus, matytus augalus. Na, ir perskaitę šią pasaką jau galite planuotis vasaros atostogas nuostabiame Lietuvos ežerų krašte.

Dar apie „Žaliapūkę“ galima pasiskaityti:



Renkamės knygas ir skaitome balsu

Skaitome

Savo vaikams skaitau visą jų gyvenimą. Vyriausiasis jau seniai skaito ir pats, bet vis tiek mėgsta kartu klausyti skaitomos knygos. Mano klausytojai knygaraščio pradėjimo metu yra vienuolikos, septynerių ir penkerių metų.


Knygas skaityti balsu parenku pati, daugumą jų turime savo namų bibliotekoje. Vienos atkeliavusios iš mano vaikystės, kitos įsigytos ar dovanotos naujai. Kai kurias balsu skaitomas knygas esu perskaičiusi, kai kurios naujos ne tik vaikams, bet ir man. Vis dėlto neskaitome visų knygų iš eilės, renkuosi iš laiko patikrintų ar naujų kritikų ir skaitytojų gerai vertinamų kūrinių. 

Kaip renkuosi knygas?

Pati skaitau nuo mažens, augau apsupta knygų, profesija taip pat susijusi su knygomis – literatūros pasaulis man nesvetimas. Nesu literatūros kritikė, tačiau gerai žinau, kur ieškoti informacijos, ir galiu pasakyti, kad Lietuvoje vaikų literatūra vis dar podukros pozicijoje (tai iš dalies ir paskatino šio knygaraščio atsiradimą).

Informacijos apie vaikų literatūrą ieškau lietuviškuose ir angliškuose tinklalapiuose ir tinklaraščiuose:


Šis sąrašas tęstinis, interneto paieška pasiūlo didelį tinklalapių apie knygas pasirinkimą. Be abejo, lietuviškai išleistų knygų anotacijas galima rasti visuose elektroniniuose knygynuose.

Patarimų apie skaitymą balsu galima rasti Jim Trelease tinklalapyje http://www.trelease-on-reading.com/